- įtėvis
- į́tėvis sm. (1) BŽ264,590, GK1937,24 1. netikras tėvas, įsūnytojas ar įdukrintojas: Į́tėvis priima svetimą vaiką auginti rš. Tiktai Saulytės ir jos į́tėvio trobą aplenkė badas ps. 2. patėvis: Mano į́tėvis piktas Kp. Seniai ten, įtėvis ir motina rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.